14.

Tuščia gatvė. Taip šlykščiai tuščia ir Lulu. Kaip išspjauta iš burnos nereikalinga bakterija. Atsiduodanti nuovargiu ir vienišumu. Prostitučių būna skirtingų rūšių: vienos mėgaujasi seksu ir yra bukos nimfomanės, kitos dirba ir beprotiškai kankinasi - yra jautrios, bet priverstos čiulpti seniems verslininkams, o paskutinė rūšis, kaip ir Lulu, nežino ką čia daro, norėtų žinot. Galvojančios, bet TIK galvojančios, maištaujančios giliai širdį, bet tuščiais veidais vis dar tikinčios, kad yra ne tik bejausmis dulkinimasis.

Lulu aukštakulnis lūžta, kaip ir jos savitvarda, ji trenkiasi į stulpą, nusiima aukštakulnius, tranko juos į stulpą ir susigūžta prie stulpo. Lūžo. Sulūžo. Palūžo.

Garsūs žingsniai, kurie pasigirsta gatvėje ir perskrodžia visus savo šaltumu. Visus, kurių nėra. Vaikinas skubiai skinasi kelią ir pamato ją - tą pačią, kurią buvo sutikęs. Tą pačią, su kuria jau kalbėjo. Tą pačią, su kuria nieko nedarė.

- Lulu?..

- Atleisk, nedirbu dabar...

Net nepažiūrėjo, kas. Lulu neberūpėjo, ji tiesiog norėjo, kad dabar sudegtų. Iš vidaus, visa, kiekvienas organas. Kad nebemąstytų ir nebejaustų.

PRAŠAU. DABAR

< Ta kalė (o gal nevertėtų jos taip vadinti? juk net nedarėm nieko) net nekreipia į mane dėmesio! Kaip ir galvojau pačioje pradžioje - pasikėlusi. >

Setas paspiria skandinę ir ji su trenksmu atsimuša į Lulu kojas.

- Čia aš, Setas.

- Malonu , Setai.

Neatsisuka tik palinkčioja galva.

(Kodėl negaliu bent paverkti ir keiktis ramiai KODĖL)

- Nepameni manęs? - vaikino veido raumenys įsitempia ir net to nenorėdamas jis susiraukia.

Susiima už galvos ir pakelia akis. Užtinusias, apverktas, pamačiusi susigėsta ir nudelbia akis.

- Pamenu, užmiršau padėkot..

Vaikinas kiek susinepatogina tik dabar supratęs, kaip Lulu atrodo.

- Dėkoti nereikia. Viskas gerai? - jam pasidaro pikta, kad to paklausia. "Viskas gerai?", po galais! Tai bene kvailiausias jo žinomas klausimas.

- Kvailas klausimas, - šypteli iš paskutinių jėgų. - Žinai, tokioms, kaip aš. Gerai nebūna, gerai būna tik kai užmiegi, kai nebekvėpuoji, kai nebejauti, kai nebegalvoji...

Užsiciklina, ir pastebėjusi, kad per daug kalba užtilsta.

- Maloniai prašau tęsti, - Seto veidą papuošia jo šypsena. Ta šypsena, kuria jis apdovanodavo tik vertus žmones.

- Gal prisėsk tada, aš nelabai su kuo šneku, taigi galiu ilgai neužtilti...

Lulu veida nušvinta šypsena. Šiek tiek. Mažytė. Bet natūrali, kuri beveik niekad nepasirodo.

- Tau pasisekė, kai tik būnu šalia tavęs, esu pasiruošęs išklausyti, - Setas atsisėda šalia, sukryžiuoja kojas i prisidega cigaretę, - nori?

- Visad, - linkteli ir pažiūri į akis. Prie jo ji jaučiasi kaip niekada saugi. Ne, nieko romantiško. Tiesiog, jai labai trūksta saugumo..

Prisidega ir nusivalo ašaras.

- Kvailute, išsitepsi savo rankoves. Turbūt nesi įpratusi nešiotis nosinaites? Ar šiaip ką. - Trumpas juokas, kuris pasigirsta aplinkiniuose pastatuose bei gatvėse, - naaaa, pasakok, Lu. Beje, nieko prieš jei tave taip vadinsiu?

- Neee, mes tokių negaunam, iš vis be rūbų,  grimo ir cigarečių mažai ką gaunam...

Užsigalvoja minutėlėj, bet tada susipranta, kad Setas dar kažko klausė.

- Kas? aa, taip. Lu. Žinoma

- Apsaugą gaunat? Garantuotą tą.

- Aš gaunu, ir Tina. Nes daugiausiai pelno atnešėm, kitos šiaip, tik jei labai akivaizdžiai kur šalia kas atsitinka, tai atkreipia dėmesį, šiaip tai NE.

- O kaip ten viskas? Jūsų akimis žiūrint. - Seto akys sužybsi iš susidomėjimo.

- Žinai, kiekviena žiūri skirtingomis akimis. Yra tų, kurioms patinka. LABAI patinka. Vakarais ruošiasi, dažosi, laksto po visus kambarius, kartais net pačios stengiasi pasitenkint, nes neužtenka iš vyrų. Yra tų, kurios TAI daro ir dienomis verkia, kurios čia išgrūstos per prievartą, ir...

- Ir?..

- Ir esu aš... Žinai, unikali. - Nematomai nusijuokia.

- Lu, kodėl tavo gyvenimas..toks? - nejučia pasimuisto pagalvodamas apie miltelių pilnus maišelius kišenėse.

Lulu sutrinka, niekas jos TO neklausė, ji pati nežinojo tiksliai...

- Tai šeimos profesija, supranti apie ką aš...?

- O, kad aš galėčiau taip pasiteisinti.. - skardus juokas, pasiekęs Seto vidų. Tą gilumą, kurią buvo pamiršęs.

- Žinai, aš gimiau nuo tokio pat šlykštaus turtingo senio, kuriems dabar atsiduodu ir mane pagimdė tokia pat šlykšti kalė, kokia aš tapsiu už trisdešimties gal metų... Tokį gyvenimą man įbruko.

- Bet tai nereiškia, kad turi būti tokia, kokia buvo tavo motina. Tuo vaikai ir įpatingi, kad stengiasi nebūti tokie, kokie buvo jų tėvai. Ir nesvarbu, kad tam prieštarauja jų prigimtis, ar dar kas, - Setas susiraukia, - Po galais, jei viskas būtų taip, kaip sakai, tuomet turėčiau vaikščioti su kvailais pilkšvais kostiumais, kurių nekenčiu. Ir privalėčiau nekęsti visų aplinkinių, o labiausiai - savęs. Tokio, koks tapau. Nejaugi tai gyvenimas?

- Žinai, mirę tėvai palieka ne tik savo istorijas, bet ir savo skolas...- Nužvelgia visą gatvę ir prigesina cigaretę.

- Kodėl pasiduodi net nepradėjusi kovoti? Nesuvokiu to. Juk neatrodo, kad esi iš tų "pasiduodančių".

- Aš visą gyvenimą dirbau čia, neturiu jokio išsilavinimo, į jokį darbą manęs nepriima, nes savadautojas pasirūpina tuo, buto kitur išsinuomot negaliu, nes pinigų neturiu, artimųjų neturiu, neturiu draugų. Ir niekuo nebetikiu. Ir nepasitikiu. Ir pati dabar po šitų žodžių savim pasišlykštėjau. - Spjauna į šaligatvį. - Aš visuomenei esu niekas, kaip ir visuomenė man.

- O žinai, mes panašūs..

- O žinai, tu tikriausiai vienintelis žmogus šitam pasauly, ant kurio nenorėčiau nusispjaut, - šypteli. Nežymiai.

Atvažiuoja mašina. Tiuninguota. Lulu ją iškart atpažįsta.

<šlykštynė, nuo jo niekur nepasislėpsi>

- Ką čia blet dirbi su šituo? Nečiulpi? Tai valink staigiai namo arba per priievartą partemsiu, man pinigų reikia, o ta šliūcha draugų ieško.

Setas nežymia ir švelniai, bet pakankamai stipriai suima Lulu ranką.

- O tu kas toks?

Lulu susitraukia, ašarotos akys atsisuka į Setą ir ji paleidžio jo ranką.

- Setai,man eiti... reikia...

- Viskas bus gerai? - jo tylus balsas skamba užtikrintai ir saugiai.

Lulu šiaip ne taip išspaudžia šypseną.

- Manim rūpintis nereikia. Bet ačiū, Setai. - Jo vardą ištaria taip, lyg iš paskutiniųjų stengtųsi išlaikyti burnoje kiekvieną raidę.

Savadautojas ištempia ją už rankos į mašiną, ir trenkia durimis klykdamas. Lulu išvažiuoja žiūrėdama pro stiklą į Setą.

Vaikinas susiraukęs pakyla nuo elfalto ir spiria skardinę link mašinos, o ji dingsta nakties tamsoje.

- Na ir naktelė..

13.

Po truputį nusileisdama saulė vis priminė, kad Setas privalo paskubėti surasti Milę. Jo galvoje sukosi įvairios versijos ( „Gal ją surado tėvai? O jei nusipirko per daug gramų sau vienai?..“ ), bet bandė vyti tokias mintis šalin. Viskas bus gerai. Viskas privalo būti gerai.

Setas įlėkė į jų kambarį ir jo žvilgsnį sukaustė pamatytas reginys. Rūbai išmėtyti po visą kambarį, ant grindų prilaistyta alaus, o ketveriukės „draugelių“ švirkštai mėtėsi visuose kampuose. Į apšvietimą vaikinas jau nebekreipė dėmesio, nes jau įprato nematyti pusės kambaryje esančių baldų. Vonioje vaizdelis buvo ne ką geresnis. Milės gležnas kūnelis suglebęs jos pačios sukurtoje „kraujo vonioje“, kraujas lėtai bėgo vonia ir lašėjo ant grindų. Radijo vedėjas džiugiai šūkavo „koks nuostabus yra mūsų gyvenimas! Jame pilna gėrio, grožio..“ ir vyruko balso fone girdėjosi daina What A Wonderful World.

- Mile, mažute...- Seto ledinį žvilgsnį sukausto vis labiau ryškėjančios ašaros, kai jis pripuola prie vonios ir ištraukia nuogą merginą.

Po galais, kas čia dedasi.. Kodėl ji taip? Ji neturi jokios teisės taip elgtis su manimi. Savanaudė.

Vaikinas supanikuoja ir išbėga iš namų. Jo galvoje vienintelė išeitis – „Vietnamas“ ir eilinė vakaro dozė.

Naktį visas apkvaitęs Setas grįžta prie namo. Vos pasukus už kampo matėsi šviečiantys žiburėliai. Gatvėje stovėjo policijos bei greitosios pagalbos mašinos. Vaikinas dar spėjo pamatyti, jog jo švelniąją Milę išnešė su neštuvais. Buvo apmaudu, kad apklotas dengia žaismingą merginos veidelį. Tik po poros akimirkų jis atkreipė dėmesį į tą faktą, kad šalia Milės kūno nėra nei Džeisono su Bruk, nei pačio Seto.

..o dar kažkada visi juokais kalbėjom, kad mirsim tą pačią dieną ir svaiginsimės net pakliuvę į pragarą..

Seto veidą papuošė keista šypsenėlė ir jis lėtu žingsniu nuėjo tolyn.

12.

BUČIUOK BUČIUOK BUČIUOK BUČIUOK!!!!
Visas kambarys penkiolikmečių, ištroškusių tokios meilės, kurią mato namuose tarp tėvų, šūkavo mažajai Lulu. Jau penkiolikos ji buvo gavusi tokią pravardę. Tiksliau, pati susigalvojo, buvo vieną iš tų keistų, bet traukiančių kitus savo bendravimu, mergaičių.
Visi žinojo, kad ji dar nesibučiavo. Žinojo, jog ji laukė tokio ypatingo vaikino. Vienintelė dar likusi penkiolikmetė, nuoširdžiai tikinti romantiška meile.
- Tai bučiuosi ar ne? - susierzinęs Džonis nekantravo. Bučiuoti dar nesibučiavusią merginą, tas pats, kas studentui atimti nekaltybę KARŠTAI merginai.
Lulu pirmąkart tądien paragavo brendžio. Ir paragavimu to nepavadinsi. Ji užsirūkė, tai darė nuo trylikos. Pati dar tiksliai nežinojo ar taip mėgo rūkyti, ar darė vien dėl to, kad tėtis atkreiptų į ją dėmesį.
- BUČIUOK mane, tiesiai į lūpas, jeigu to nepadarysi per penkias minutes, tada duosim tau baudų...- Lulu žinojo kokios yra baudos tarp hormonų perdozavusių paauglių...
Ji atsisėdo šalia Džonio, užgesino cigaretę, nes daugelis mergaičių nuo dūmų kosėjo.
-Nesijaudink, man netrukdo, kad kątik rūkei, juk aš patyręs, - Džonis ir penkiolikos, ir dvidešimties, ir dvidešimt penkerių mėgo girtis savo lovos reikalais ir visa ,,YPATINGA" patirtimi.
- Patylėk, o tai manęs niekad negausi, - Lulu numykė aršiai.
- UUUuuuu, - paauglių dauguma sugėdino Džonį. Vis dėlto tarp jų klasės sklido gandai, kad Didysis Džonis įsimylėjęs Lulu, bet jis to niekad nepripažino, net kai pradėjo nešioti kiekvieną dieną languotus marškinius, kuriuos pagyrė žavioji rudaplaukė Lulu.
Lulu pasilenkė, Džonį nupurtė šiurpuliukai, lyg būtų ,,mažas vaikas". Negalėjo pakęsti, kai vyresnės merginos, kurias bandydavo kabint, nusispjaudavo ir taip išvadindavo.
Džonis su ranka apglėbė Lulu kaklą, stipriai atsiduso, bandė nenudelbti akių, nes jaudinosi, pirmąkart gyvenime, kai Lulu buvo visiškai šalta. Visad mokėjo nuslėpti emocijas. Net kątik
gimusi neverkė prie visų.
Staiga prisilietė jų lūpos, abiejų jaunų žmonių krūtinės ląsta pasikėlė iš susijaudinimo, o kiti vaikai nutilo iš nuostabos.

- Gali paskolint pinigų? - įlėkė Tina.

Po velnių, negaliu net prisimint.

11.

Seto akyse vaizdas susiliejo. Vos trejetas išgirstų žodžių, bet jie sugebėjo išmušti iš pusiausvyros.


Pasiimti? Iš kur pasiimti? Kas nutiko? Iš kur man žinoti kur ji yra?..


Vaikinas įlipo į pirmą pasitaikiusį autobusą, važiuojantį „namo“ ir greitais žingsniais nuėjo į jo galą. Geriausias galo privalumas – pavasariais bei vasaromis būna atidarytas langas, pro kurį galėdavai justi lengvą ir gaivų vėjelį. Tik šį kartą Setui ne tai buvo galvoje. Jis net nepastebėjo Džeisono su Bruk, kurie ėjo gatve.

* * *

Ei, Bruke, ką darysim? – šiek tiek išsiblaškęs tarė Džeisonas. Jo žvilgsnis lakstė iš vienos pusės į kitą, regis vaikinas baimintųsi kažką išvysti.
Net neįsivaizduoju. Setas net nežinojo, kad Milę nori „užverbuoti“. Ir išvis, pastaruoju metu Setui ji neberūpėjo...
Bruk, atsipeikėk. Aš klausiu dėl Milės, o ne dėl Seto. Juk padėti reikia JAI, o ne JAM.
Džeisonai, MUMS VISIEMS REIKIA PAGALBOS. Nejaugi nesupranti to? Gal nematai mūsų kasdienybės? – Bruk pravirko. Ašaros liejosi iš pačių širdies gelmių. Džeisonas atsargiai prisiartino ir ją apkabino.
Viskas bus gerai. Sutvarkysim viską. Nurimk, mažyt. Nurimk.

* * *

Setui išlipus iš autobuso papūtė stiprus vėjas. Žingsniai buvo lėti, kvėpavimas ramus.
..o jeigu man jos nebereikia? Arba jai manęs. Pavargau aukotis vien dėl jos. Iš pat pradžių galvoje kirbėjo mintis, kad Milė nėra verta mano svajonių. Nėra verta, kad jas pamirščiau. Vienaip ar kitaip, išgyvenčiau be jos.
Vaikinas taip greit apsisuko aplink, kad šalia esantys žmonės jį pervėrė ūmiais žvilgsniais. Tik jie nežinojo, jog Setui tai nerūpi. Nei truputėlį. Jam neberūpėjo aplinkiniai. Šiuo metu Setui reikėjo tik vieno dalyko. IŠSIGELBĖJIMO. Nuo pačio savęs. Nuo praeities. Nuo visko.

10.

Lulu atsibudo visiškai nuoga, stengdamasi ištrinti vakarykščią naktį iš savo ištrinto gyvenimo.
Išsitraukė pakelį KENT ir paėmė vieną cigaretę. Žybtelėjo ugnis ir ji jau kvėpavo tabaku. Ramiai ir su pasimėgavimu. Mergina atsisuko. Ji buvo velniškai susivėlusi, bet patenkinta. Tikrai. Šįkart Lulu daug uždirbo.
- Pavaišinsi?
- Pasiimk, - Lulu neprivalėjo būti tarnaitė visose srityse.
- Studentišku, mieloji, ne šiaip sau, - nusijuokė margina, lyg tai būtų buvę akivaizdu,- paprastai aš nerūkau.
Lulu mintis persmelkė ši naktis, grubūs, nešvankūs gestai. Tokiais įvairias žodžiais ji dar nebuvo išvadinta. Niekada nesimušė besidulkindama. Niekas jos to neprašė, iki vakar.
NEPATIKO
Ir nekartotų.
- Žinai, kažkada galvojau apie tokią profesiją. Man dulkinimasis yra tokia pramoga. Aš negaliu be jos. Lyg ir priklausoma esu, bet tu tikriausiai tai supranti…
,,Nesuprantu, nė velnio. ŠLYKŠTU MAN TAI. Kaip tu nesuvoki, kokia galėtum būti laiminga kažką mylėdama, kažką jausdama. Po velnių, kale tu, vertink..”
- Taip, suprantu. Dėl to ir dirbu.
Lulu įkvėpė tabako ir giliai alsavo. Bandė atsisakyti minčių trenkti tai merginai.
- Man meilė neegzistuoja, iš jos nieko gero, supranti? O orgazmas… Kitas dalykas. Kam mums Dievas davė kūną? Kad jį dengtume?
,, Ir kodėl kodėl, šūdas. Leisk man bent akimirką, Dieve, pasikeist vietomis. MYLĖSIU. Aš net melsiuos vakarais. Galiu išvis nesidulkinti, niekad. TIK LEISK…”
- Baik tu juokus, kaip taip orgazmą pajaust? - Nusijuokė Lulu. Taip silpnai, kaltai ir purvinai. Lyg pati šlyštėtųsi tuo, ką pasakė.
- Žinojau, kad gerai sutarsim. Dar šiek tiek rytinio sekso ir galėsi lėkt. Aš ne kvaila, žinau. Tokioms, kaip mes vieno partnerio į naktį neužtenka. Tikriausiai jau esi išalkusi šviežienos.
,,Tokioms, kaip mes? TOKIOMS. TU GAL JUOKAUJI? Apie kokią tu čia mėsinę kalbi. Išrausiu aš tau visus…”
- Duok savęs truputį, jau senai taip nebuvau susijaudinusi…
Po valandos jos išėjo į gatvę. Mergina vėl tapo švelnia, ramia, išdidžia moterimi.
Ir niekas neįsivaizduoja kas slepiasi po šiuo kūnu.
FETIŠAS
GRUBUS
NETIKRAS
PURVINAS
GRAUDUS
BEJAUSMIS.
Lulu parbėgo namo ir griuvo į lovą. Į jos silpnumo ir vargų įsigėrusią lovą.

9.

Setas vis dar bėgo. Nesustodamas. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo kvėpuoti. Pro akis lėkė įvairiausi vaizdai: parkas, senoviški namai, barakai, gatvės, daug žmonių, parduotuvės. Jis nejuto nuovargio, nejuto šalčio. Tik sunkų kvėpavimą.

Kaip susigrąžinti senąjį save? Ar tai išvis įmanoma? Ar aš to noriu dėl Milės, ar dėl savęs? Ar man jos reikia? Po galais, nekenčiu savęs, kai galvoje būna tiek klausimų. Ir išvis, pastaruoju metu neapkenčiu savęs. Kuo aš tapau? Vaikinas, gyvenantis nuo dozės iki dozės. Vaikinas, einantis iš vienos lovos į kitą. Ne. Tikrasis AŠ - ne toks. Absurdiškiausia tai, jog aš net nebepamenu koks yra tas „tikrasis aš”. Pardaviau jausmus tėvams, pardaviau troškimą fotografuoti, pardaviau ateities vizijas. Ir kam visa tai? Kad pagaliau kada nors visgi susipykčiau su Mile, Džeisonu bei Bruk? Velniop mane patį!

- Привет, Setai.
- Labas, Vladimir, - Setas net nesuprato kaip atsidūrė būtent čia. Apsižvalgė aplink ir suprato, jog tikrai yra „Vietname”. Tai buvo lyg narkomanų rojus. Vladimir buvo geriausias miesto baryga.
- Чего сегодня хочешь? - Vladimir veido raumenys net nesujudėjo. Po akimis matėsi juodi ratilai, dėmesį kreipė „kelių dienų” barzdelė.
- Man žolės ir smėlio. Kaip ir visada, - vaikino akys nukrypo į aplinkinius. „Vietname” visi stengėsi atrodyti solidūs, turtingi bei nuo nieko nepriklausomi. Setas labiausiai šlykštėjosi tais, kurie bandė visus įtikinti, jog yra nepriklausomi.
- Здесь, - baryga ištiesė ranką su maišeliu. Maišelis, kuriame slypėjo visi gyvenimo džiaugsmai. Ir dabar jie buvo skirti Setui.
- Спасибо, - Setas iššiepė savo baltut baltutėlius dantis, atidavė „uždirbtus” pinigus ir dingo.

Nusipirkau laimę. Tikrų tikriausią laimę. Tokią, kurios kaina susijusi su sielos pardavimu. Bet man tai nerūpi. Ir žinoma, kam gi tai gali rūpėti?

Ir vėl namai, barakai, parduotuvės, žmonės. Tik šį kartą kvėpavimas buvo ramus. Ir veide matėsi šypsena. Setas pajuto menką vibravimą ant šlaunies. Telefonas. Per dažnai skraidydamas savo pasaulyje jis pamiršo, jog tokį turi.

- Setai… Pasiimk mane… - merginos kvėpavimas buvo lėtas, balsas išvargęs. Ji taip lėtai dėliojo žodžius, regis pamiršdama, jog reikia kalbėti.
- Kas tau? Kur esi? - jis kelias minutes laukė atsakymų, kol suprato, jog telefonas išsikrovė.

8.

Lulu atsiduso, truputį pasitvarkė plaukus ir pasitikinti savimi nulipo laiptais.
Paskutinis žingsnis iki pilnavertiškumo. Iki pilnavertės Kekšės (?). Ji lyg pati iš savęs juokėsi. Ir ką gi aš pasieksiu tuo? Pripažinimą tarp kalių?
Nusijuokė ir prieėjo prie merginos.
- Viešbutyje, truputį patriukšmausim, - ir įgnybė Lulu į užpakalį.
Ji LABAI nemėgo kai prie kitų kas nors rodydavo tokius gestus jai, tačiau kuo bus malonesnė ir paklusnesnė - tuo daugiau uždirbs.
Tina atsisuko:
- Mažute, paimk, - padavė krepšelį su kažkokiais daiktais, - juos tau išuomavo.
Lulu pirmąkart kažkas išnuomavo daiktų, bet ji suprato: tai nebus meškutis, gėlės, pakabutis. Tai turėtų kažkaip praversti merginai, užsisakiusiai ją. Nors kažkur giliai ji įsivaizdavo kaip sėdi ant sofos, kalbasi su ta mergina, o ji jai ištraukia iš maišo dailią grandinėlę, auksinę, ne šiaip kokį broką, kokius Lulu gauna iš savadautojo.
Jos abi ėjo gatve per alėją, mergina jos nelietė, nešnekėjo, ignoravo. Tačiau ne dėl to, kad buvo gėda eiti su prostitute - Lulu neatrodė tokia, gal kiek per seksualiai apsirengusi, kaip į miestą, tačiau ne kaip pasenusi Kalė. Tačiau merginai buvo gėda, jos oreantacijos, gyvenimo, įpročių, priklausomybės. Tik kai lipo laiptais viešbutyje Lulu išgirdo jos balsą.
- Lipk į vonią, nusiprausk, ir apsirenk, mažute, - parodė į krepšelį.
,,Tik tiek?Kažkoks drabužėlis?” Lulu nusiramino.
Tačiau lipant iš vonios ji pastebėjo - na taip, drabužėlis buvo seksualus, bet niekuom neypatingas, tačiau panašu, kad jos klientė jau seniai neapturėjo gero sekso - krepšelyje gulėjo ne vienas drabužėlis, jų daug, kačiuko, santechnikės, policininkės kostiumas ir pora antrankių, ir…
Lulu persigando.
Nesvarbu, ar jai tai bus malonu, ar ne, nesvarbu, kad tai daryti su mergina jai nebuvo įprasta, ir gan nemalonu, tačiau tai, kad ji tai daro pirmą kartą ir nemoka - gąsdino. Nuo žaidimų priklauso kaina. Negali suklysti. Dabar jai ypatingai reikia pinigų.
Ji žvilgtelėjo į veidrodį, sekundę jame pamatė Tiną - nuvargusio kūno ir beprasmio gyvenimo šeimininkę, nusipurtė ir atidarė duris.

7.

Setas grįžo „namo”. Pas Džeisoną, Milę bei Bruk. Kažkur giliai viduje vaikinas jautė ramybę. Tyliai čiurlenantis ramybės upelis.

- O, grįžai, - šaltai mestelėjo Milė.
- Mhm. Kas naujo? - Lyg niekur nieko tarstelėjo Setas. Tiesiog norėjo apsimesti, kad net nebuvo dingęs.
- Naaaa, gal tai, jog Bruk grįžo gyventi pas savo buvusį? O gal tai, kad dabar Džeisonas jaučiasi išduotas ir slampinėja iš barako į baraką? O gal tai..
- Gerai gerai, jau supratau. Mile, ATSIPRAŠAU, kad ir vėl buvau dingęs. Suprask mane, - atrodė, kad vaikinas nuoširdžiai atgailauja.
- Turėtum atsiprašyti ne manęs, o Džeisono. Jam esi lyg brolis. Ir dabar turėtum būti su juo! - iš pasipiktinimo mergina pradėjo drebėti ir išlėkdama iš kambario taip smarkiai trenkė durimis, jog aplink esantis tinkas nubyrėjo.

..nejaugi per vieną naktį taip viskas pasikeitė? Po galais.
O gal tiesiog aš pats pasikeičiau? Absurdiška.

Setas užsisėdėjo namie, ir jam tai pradėjo įgristi. Vaikščiojimas iš kambario į kambarį, šiukšlių rinkimas. Netyčiomis po lovos čiužiniu jis aptiko raudoną sąsiuvinį. Šiek tiek pavartęs, suprato, jog tai Milės dienoraštis.

„1980, balandis

Šį sekmadienį įnirtingai tvarkiausi namie. Paskelbiau karą visiems nereikalingiems daiktams, smulkmenoms, kurios renka dulkes, nenešiojamiems rūbams, knygoms, kurių neskaitysiu.
Paskelbiau karą nerimastingoms mintims, įkyriai vienatvei, sudužusiai širdžiai, meilės laiškams, neatsakytiems skambučiams, ilgesiui. Dirbau per visą dieną, kol pagaliau visa, kas nereikalinga buvo sukrauta į kartono dėžes. Galvojau - išmesiu, tik kiek atsipūsiu. Buvo taip gera, lengva. Neskubėdama gėriau kavą, o paskui viską lėtai ir tiksliai sudėliojau atgal..

Prisiminimai neleidžia gyventi. Seto poelgiai - taip pat. Ilgiuosi senojo JO.”

Setas pasibjaurėjęs numetė sąsiuvinį šalin ir išlėkė iš namo. Net pats nepajuto, kaip atsidūrė lauke ir tiesiog lėkė Į NIEKUR.

..nejaugi Milė dabar taip galvoja apie mane? Nejaugi aš pasikeičiau? Nejaugi dabar viskas yra KITAIP?

6.

Lulu pramerkė akis.
Rytas? Savo lovoje? Va čia tai orgazmas.
Kaip norėtųsi, kad šiandiena nebūtų tokia laikina.
Ji žvilgtelėjo į staliuką, ant kurio buvo padėti pinigai. Net neatsisveikino. Nors visai norėjo, vis dėlto tikriausiai jo nebepamatys. Nors norėtų, kažkas viduj tiesiog traukė jo ieškoti. O gal tai tiesiog buvo pavargęs kūnas, kuris meldė, kad būtų kuo daugiau tokių jaunų vaikinų. Ne gyvulių.
Įkvėpė ir iškvėpė, lyg jos kambarys būtų prisisiurbęs jos mėgstamiausios gėlės aromatu. Aišku - taip nebuvo. Ir Lulu net nenorėjo apie tokius dalykus svajoti.
Tik susiprato, kad reikia rengtis ir ruoštis naujai dienai, kuri, tikriausiai, neatneš nieko NAUJO.
Tie patys pigūs kvepalai, kuriuos nupirko visoms URMU. Tie patys drabužiai, kuriuos nešiojo praeitą…
Ketvirtadienį?
Trečiadienį?
Nu ir man vienodai. Vistiek labai pasistengus negalėčiau atsiminti net savo gimimo datos. Koks skirtumas?
- Mažute, Marlboro siunta, - pasigirdo Tinos balsas už durų.
Geros cigaretės- geros kalės privalumas.
Pagalvojo, nusijuokė ir atidarė duris.
- LULU, - Tina nustebo, - arba tu šią naktį praleidai su pačiu Deppu, arba tave atleido… Bet kodėl, po galais, tu tokia žvali?
- Tina, nesuprasi. Tai vadinama miegu,- nusišypsojo Lulu. Kas jai nebūdinga. Išspausti jos veide šypsnį buvo taip pat sunku, kaip naujagimiui pakelti toną sveriantį sunkvežimį.
- Tau reikia darbo, daug darbo. Bijau, kad neturėsiu klientų ir nieko neuždirbsiu, jei būsi tokia žvalutė. - nusijuokė Tina, padavė cigaretes ir išlėkė.
Lulu užsidėjo odinį švarką ir lipo laiptais žemyn.
- Lulu, - daili mergina su raudonais aukštakulniais ir kerinčiomis žaliomis akimis apsilaižė lūpas.
- Aš, Lulu, ta pati. O tu?
- Turtinga, reikli, pavydi, užsispyrusi ir švelni…
Lulu susimėtė ir tada atsiminė Tinos, pasenusios kekšės žodžius:
,,Kiekviena kalė tampa visavertė tik tada, kai išgyvena tokius žmones, kaip senius, ištroškusius grubaus sekso, gėjus - bandančius sau įrodyti, jog yra ,,Normalūs”, bet pasyvius lovoje ir homoseksualias merginas - besislepiančios po turtingais vyrais, playboy’aus žurnalo viršeliais ir aukštuomenės vakarėliais”.

5.

Setas mintinai žinojo visus keliukus, kaip nueiti į raudonųjų žibintų kvartalą. Šį kartą ten nusigavo net nesuvokdamas, kuriuo keliuku eina. Buvo per daug susimąstęs. Atsipeikėjo tik atsidūręs prie reikiamų durų. Dar galvojo apsisukti ir grįžti ‚namo‘ pas Milę, bet štai laiptų apačioje pasirodė jam dar neregėta mergina.

- Valandai? Ar visai nakčiai?
- Visai nakčiai, - kiek nejaukiai pasijuto Setas dėl arogantiškosios ledi.
( po velnių, dvi naktys be miego iš eilės. Na, sekasi man kartais. )

- Perspėju, aš pavargusi ir nenusiteikusi audringam seksui.

Jis nusekė paskui merginą į viršų. Dar niekada gyvenime nematė tokio keisto prostitutės kambario. Jis visas buvo apverstas nuo galvos, iki kojų.

..matyt ji nedaug klientų turi dėl tokio savo ‚tvarkingumo‘..

Lulu nusirengė merškinėlius. Setas taip pat po truputį rengėsi. Po akimirkos viskas jam pasirodė taip atgrasu ir dirbtina, jog jis nebežinojo ką bedaryti.

- Ach, - atsiduso Lulu. Ne iš susijaudinimo. Tai buvo lyg nuovargio atodūsis.
- Kažkas negerai? - parūpo vaikinui.

(Pirmoji taisyklė: nebendrauk,neprisistatinėk ir nesipasakok klientams)

- Ak. Ar man? Ne, gerai… Tik greičiau, - merginos akyse nesimatė nekantravimo kibirkštėlių. Jokių kibirkštėlių išvis.
- Ne. Kažkas tikrai netaip, - nieko nebesuvokė Setas.
- Ne taip yra tik tai, kad tu su manimi šnekiesi. Negi ir tu nenori to greičiau daryti?
- Nejaugi tu jauti malonumą tai darydama kuo greičiau, kai galvoje pilna problemų?
- Negi po tiek laiko ir veidų galima dar jausti malonumą? Išvis, kas tas malonumas, po velnių?
- Nesinervink. Juk viskas paprasta, kaip 2 kart 2. Man kažkada malonumas buvo fotografuoti. Kažkada senai. Bet, žinoma, malonumai keičiasi. Neturi savų malonumų?
- Malonumai? Miegas, jei jo gaunu bent kartą per keletą dienų. Tada jis tampa nesveiku malonumu.. Seksas man kaip rytinė kava kai kuriems. Darai tai, nes įprasta. Viskas. Dar bandai nežiūrėti į veidus, kad neverktum. Ir nesikeiktum.

..arogantiškumas keičiasi į savigraužą? Ar tiesiog ji parodo SAVE? Kad ir kaip ten bebūtų, man darosi įdomu.

- Sugalvojau kai ką, kas mums abiems bus malonu, - valiūkiškai šypsosi Setas.
- Sakai? Ką? - Lulu kalbėjo susijaudinusi, kaip mažas vaikas, pamatęs mamą su saldainiais.
- Turiu pinigų visai šiai nakčiai. Tu nori miego, aš noriu fotoaparato prisiminimų. Sutariame taip - tu miegosi, o aš tiesiog žiūrėsiu, sėdėdamas ant fotelio. Ir įsivaizduosiu, jog tave fotografuoju, - vos tai ištaręs Setas pasijuto toks trapus ir perregimas, - gali nesijaudinti, nors aš ir nepažįstamas, nieko blogo nedarysiu. Juolab nieko nevogsiu, tad galėtum ramiai išsimiegoti.
- Baimės jau seniai nejaučiu. Nėra tokio dalyko, kurio aš neiškęsčiau. Galėtum viską pasiimti - nieko ir taip neturiu. Apart sielos. Žinai, vis dar nesuprantu, kodėl tu tą darai ir kaip man reikės tau atsilyginti, bet pasinaudosiu ta proga. Tikriausiai puikiai supranti, jog man visai įdomu, kodėl nebefotografuoji, bet jei tau tai padės, būk ramus - aš pasistengsiu nepertraukti tavo vaizduotės.
- Nebefotografuoju.. Gal tai palikime kitam kartui? - šelmiškai nusišypsojo Setas ir įsitaisė fotelyje.

Lulu nežinia kodėl, bet nusiramino. Ją traukė tas nežinojimas ir kažkas naujo jos kasdieninėje rutinoje, tačiau nebeklausinėjo. Atsigulė lovoje, dar kartą pažiūrėjo į savo klientą, jeigu galima būtų buvę jį taip pavadint ir užmigo.

Seto vaizduotėje viskas lėkė neįtikėtinu greičiu. Apšvietimas, priartinimas, mygtuko nuspaudimas. Atitolinimas, kitas kampas, mygtuko spaudimas. Po kelių minučių jis pats nejučiomis užmigo.

* * *

6 ryto. Prašvito. Seto akys prasimerkia ir jis pamato lovoje jaukiai įsitaisiusią merginą. Tik po akimirkos jis prisiminė visą pokalbį ir nusišypsojo.

- Velniava, reikia grįžti. Milė mane užmuš, - sau po nosimi tyliai sušnibždėjo vaikinas.

Dar trumpas žvilgtelėjimas į lovoje gulinčią būtybę. Rytinis apšvietimas dar kartelį leidžia Setui susikurti nuotraukos vaizdinį, jam tyliai darant duris ir išeinant.

4.

Lulu pabunda jau dieną kažkokio šlyštaus pinigingo bičo bute.
- Kiek imi už rytinį? - užsiropščia ant jos.
- Dvigubai, - net nemirksėdama atsakė Lulu. Jau seniai išmoko savikainą. Jau 10 metų dirba, netrumpas laiko tarpas išmokti visų gudrybių ir perprasti vyrų fantaziją.
- O jeigu aš tave pamaloninsiu?
- Tada imu dar plius 50, - Ji niekad nesielgė maloniai su bičais, kurie ja naudodavosi. Jau seniai nebeskyrė atliekamų darbų į malonius ir tuos, už kuriuos imtų milijardus dolerių, ir norėtų ištrinti iš atminties. Viskas susiliejo į vieną didelį mėšlą, iš kurio išbristi nebeįmanoma.
- Na, geriau jaunas kūnas, negu surūdijęs žmonos…
Tada Lulu atsijungė morališkai. Buvo to išmokusi iš ilgiau dirbančių kalių. Kokie 5 metai kaip nebeeina šiurpas, kai ją liečia seniai ištvirkėliai. Ir kokie aštuoneri, kai nebeskaičiuoja kiek jų lietė jos švelnias, išpuoselėtas rankas ir NATŪRALIAS krūtis. Tai tapo natūralia rutina. Toks jausmas, kad visiems žmonėms taip būna. Bent Lulu taip bandė įsivaizuoti.
Tratatata Tratata Tratatatatata.
Bandė pati save prajuokinti iš savo beviltiško gyvenimo.
- Kažkas netaip? - susijaudino vyras. Lulu suprato, ką tai reiškia.
- Už dirbtinį orgazmą imu dar trisdešimt, - nusišypsojo, nes tų pinigų jai iš tikrųjų trūko.
- Ach, aš užsidirbau bent jau keletą malonumų, gerai.
Ir tada jie dar kokią valandą dulkinosi. Tiksliau jis ją. Lulu tai buvo tiesiog paprastas įprotis, kaip daugumai iš mūsų rytinė arbata - taip jai rytinis seksas.
Ak, oj, uh, aaaaaaaaaaa
- Gerai, dabar renkis ir pasiimk pinigus nuo spintelės. Vakare turėtų grįžti dukros su vaikais, - sakė taip šiltai, lyg ji būtų buvusi kokia sodininkė, kuri jam palaistė gėles, kad nenuvystų, ir viskas. Bet jokių jausmų čia ir netūrėjo būt. Tiesiog kyšt, kyšt ir ate. Daugiau niekad tavo veido. Kūno. Niekad.
Lulu važiavo autobusu iki savo rajono, išlipo ir pamatė Tiną lipančią iš mašinos.
- Tai kiek užsdirbai? - nusišypsojo.
- 540 Lt, šios savaitės rekordas, mieloji. Taip pat gavau netgi tris klientus, kurie buvo jaunesniuž mano tėvus, - papūtė lūpas ir pakėlė galvą.
- Gerai jau, paskutiniu metu mane pasigauna seni vyrai…
Lulu užlipo į savo kambarį, kuris jau buvo virtęs urvu. Nusivilko marškinėlius, persirengė ir jau žadėjo eiti miegoti, kai kažkas pasibeldė į duris.
- Laisva?
- Darbo valandos baigėsi.
- Skubus iškvietimas.
Lulu užsidėjo trumpą suknelę, pasitaršė plaukus ir atidarė duris.
- Laukia apačioje?
- Kaip visad.

3.

Seto akyse vis ryškėja vaizdiniai. Kolkas jie per daug blankūs, bet po minutės vaikinas pastebi tą, kuris artėja jo link. Senyvo amžiaus vyriškis, kuris dėvi bėgant metams nublukusius, kiek paplyšusius drabužius. Kadaise Setas jį matydavo firminiais kostiumais, kasdien vis brangesniais kaklaraiščiais, tarp lūpų esant nuolat brangstančiomis cigaretėmis.
Iš tolumos vyriškis atrodė taikiai, bet jam vis labiau artėjant Setas pamatė nervingai sučiauptas lūpas bei pykčiu degančias akis. Po akimirkos pasigirdo ir pikti šūksniai.
- Kalės vaike, vien per tave ji nebegyva! Per tavo tuos narkotikus! Prakeikiu tave!
Setas jautėsi sugniuždytas. Net pats nepajuto, kaip parklupo ant žemės.

* * *

- Ar jam viskas gerai?
- Nemanau.. Reikia kažką daryti.
Setas girdėjo draugų balsus, bet nesuprato, kas vyksta. Po kūnu buvo galima justi šaltą grindinį, atsiduodantį alumi ir mėšlu.

..ir vėl sapnavau tą sapną. Ta patį, kaip ir kiekvienas mano sapnas. Tėvas. Aš. Kaltinimai dėl motinos. Kada visa tai baigsis?

- Man viskas gerai, - pramerkė akis vaikinas, - Viskas, kaip ir visada. Kartojasi. Bet viskas tikrai gerai.
- Ak, pabudai, - iš palengvėjimo atsiduso Milė, - Kiti išėjo, bet tuoj turėtų grįžti. Tu taip ilgai išbuvai be sąmonės, Džeisonas jau norėjo kviesti greitąją..
- Gal jam visai stogas nučiuožė?! - Setas net pašoko ant kojų, - Ooo taip, aplink pilna narkotikų ir narkomanų. Betrūksta tik greitosios, kuri be abejo iškviestų ir mentus. Šauni dienos pabaiga, tiesa?
- Setai.. Juk tau buvo blogai. Mes išsigandome. - Milė žiūrėjo kaltu žvilgsniu. Tokiu pat, kaip ir visada, kai Setas prarasdavo sąmonę. Tokiu pat, kaip ir tuomet, kai vardan jos Setas paaukojo savo fotoaparatą, vienintelį su jo tėvu susietą daiktą, kuris jam rūpėjo.

..kartais čia būdamas pavargstu labiau, nei pavargdavau namie. Gal ir iš čia kada nors reikės bėgti?

- Išeinu. Nežinau kada grįšiu. Nesijaudink. - Setas pasakė savo įprastą žodžių tiradą Milei.

Jaunoji mergina žinojo, kur jis eina. Taip būdavo kiekvieną kartą, kai pasikartodavo sapnas. Jam reikėjo kitų moterų. Nepažįstamų, laisvų. Tų, kurių vėliau nereikia prisiminti. Tai buvo lyg antroji priklausomybė. Ir tai buvo vienintelis dalykas, kurio Milė iki galo nesuprato.

2.

- Mažute, užteks dažytis, žinai juk daug laiko neturim. Ryte Joe prašys minimum 500, o mes turime tik vieną naktį, - Boni jau vilkosi odinę striukę.

Kvaila ir beprasmė civilizacija. NIekuom nepatenkinti žmonės, net nebandantys išpirkti kaltės. O tarp jų aš - nieko netikinti. Jau seniai. Ar įmanoma taip ir nepajausti nieko prasmingo per visą savo sušiktą gyvenimą? Visiškas mėšlas.

- Ach, koks skirtumas. Jie net nežiūri į mūsų veidus, svarbu neintelektuali kalba ir jokių jausmų neparodanti mimika. Visiškas pochuizmas, - Lulu susivėlė ir susipurškė laku plaukus. Keista, bet niekada nenešiojo ir nenorėjo nešioti peruko. Kaip kitos daro. Niekada nebuvo nieko nuo ko slėpti. Neturėjo nuo ko. Jai būtų visiškai nusispjaut, jei jos nuotrauka atsidurtų ant žurnalo viršelio su antrašte - didžiausia KALĖ, kurią gali rasti ant šios žemės.

Boni nusitempė už rankos Lulu į gatvę. Lulu sustabdė. Minutėlei.
- Kaip manai, mes robotai?
- Lulu, nenusišnekėk, mes nieko kito nemokam. Taip jau yra taip jau bus,nuo kada tai pasidarė taip svarbu?
- Ne, nesvarbu man. Visiškai nesvarbu. PO VELNIŲ.

- Merginos, tokios jaunos, dar ne vėlu išsilavinimui, gyvenimo prasmei, ir kodėl jūs taip ritatės? Žavios, švytinčios gyvastimi… - Vidutinio amžiaus vyras praėjo kalbėdamas su savimi ir žiūrėdamas į Boni ir Lulu.
- Duočiau tau už 50 tai nedvejodamas įkištum, va kame problema, - Lulu spjovė kažkur į jo pusę. Ir atsisėdo prie gatvės.

Pasaulis nepriklauso jums, kvaili verslininkai ir sekretorės, kaukšinčios savo aukštakulniais kitiems ant galvų. Kiekvienas mes turim savo vietą. Čia manoji. Aš atvira visiems, nes man taip liepė Dievas. Kvailys jis paskutinis, bet liepė.

Prie Lulu sustojo automobilis. Ji įsidėjo vieną tabletę į burną ir įsėdo į mašiną.

Ak. Ir maldauju kaip kokia nesveika tokiu metu Dievo. Kad leistų verkti. Ar nusikeikti bent kartą.