7.

Setas grįžo „namo”. Pas Džeisoną, Milę bei Bruk. Kažkur giliai viduje vaikinas jautė ramybę. Tyliai čiurlenantis ramybės upelis.

- O, grįžai, - šaltai mestelėjo Milė.
- Mhm. Kas naujo? - Lyg niekur nieko tarstelėjo Setas. Tiesiog norėjo apsimesti, kad net nebuvo dingęs.
- Naaaa, gal tai, jog Bruk grįžo gyventi pas savo buvusį? O gal tai, kad dabar Džeisonas jaučiasi išduotas ir slampinėja iš barako į baraką? O gal tai..
- Gerai gerai, jau supratau. Mile, ATSIPRAŠAU, kad ir vėl buvau dingęs. Suprask mane, - atrodė, kad vaikinas nuoširdžiai atgailauja.
- Turėtum atsiprašyti ne manęs, o Džeisono. Jam esi lyg brolis. Ir dabar turėtum būti su juo! - iš pasipiktinimo mergina pradėjo drebėti ir išlėkdama iš kambario taip smarkiai trenkė durimis, jog aplink esantis tinkas nubyrėjo.

..nejaugi per vieną naktį taip viskas pasikeitė? Po galais.
O gal tiesiog aš pats pasikeičiau? Absurdiška.

Setas užsisėdėjo namie, ir jam tai pradėjo įgristi. Vaikščiojimas iš kambario į kambarį, šiukšlių rinkimas. Netyčiomis po lovos čiužiniu jis aptiko raudoną sąsiuvinį. Šiek tiek pavartęs, suprato, jog tai Milės dienoraštis.

„1980, balandis

Šį sekmadienį įnirtingai tvarkiausi namie. Paskelbiau karą visiems nereikalingiems daiktams, smulkmenoms, kurios renka dulkes, nenešiojamiems rūbams, knygoms, kurių neskaitysiu.
Paskelbiau karą nerimastingoms mintims, įkyriai vienatvei, sudužusiai širdžiai, meilės laiškams, neatsakytiems skambučiams, ilgesiui. Dirbau per visą dieną, kol pagaliau visa, kas nereikalinga buvo sukrauta į kartono dėžes. Galvojau - išmesiu, tik kiek atsipūsiu. Buvo taip gera, lengva. Neskubėdama gėriau kavą, o paskui viską lėtai ir tiksliai sudėliojau atgal..

Prisiminimai neleidžia gyventi. Seto poelgiai - taip pat. Ilgiuosi senojo JO.”

Setas pasibjaurėjęs numetė sąsiuvinį šalin ir išlėkė iš namo. Net pats nepajuto, kaip atsidūrė lauke ir tiesiog lėkė Į NIEKUR.

..nejaugi Milė dabar taip galvoja apie mane? Nejaugi aš pasikeičiau? Nejaugi dabar viskas yra KITAIP?