9.

Setas vis dar bėgo. Nesustodamas. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo kvėpuoti. Pro akis lėkė įvairiausi vaizdai: parkas, senoviški namai, barakai, gatvės, daug žmonių, parduotuvės. Jis nejuto nuovargio, nejuto šalčio. Tik sunkų kvėpavimą.

Kaip susigrąžinti senąjį save? Ar tai išvis įmanoma? Ar aš to noriu dėl Milės, ar dėl savęs? Ar man jos reikia? Po galais, nekenčiu savęs, kai galvoje būna tiek klausimų. Ir išvis, pastaruoju metu neapkenčiu savęs. Kuo aš tapau? Vaikinas, gyvenantis nuo dozės iki dozės. Vaikinas, einantis iš vienos lovos į kitą. Ne. Tikrasis AŠ - ne toks. Absurdiškiausia tai, jog aš net nebepamenu koks yra tas „tikrasis aš”. Pardaviau jausmus tėvams, pardaviau troškimą fotografuoti, pardaviau ateities vizijas. Ir kam visa tai? Kad pagaliau kada nors visgi susipykčiau su Mile, Džeisonu bei Bruk? Velniop mane patį!

- Привет, Setai.
- Labas, Vladimir, - Setas net nesuprato kaip atsidūrė būtent čia. Apsižvalgė aplink ir suprato, jog tikrai yra „Vietname”. Tai buvo lyg narkomanų rojus. Vladimir buvo geriausias miesto baryga.
- Чего сегодня хочешь? - Vladimir veido raumenys net nesujudėjo. Po akimis matėsi juodi ratilai, dėmesį kreipė „kelių dienų” barzdelė.
- Man žolės ir smėlio. Kaip ir visada, - vaikino akys nukrypo į aplinkinius. „Vietname” visi stengėsi atrodyti solidūs, turtingi bei nuo nieko nepriklausomi. Setas labiausiai šlykštėjosi tais, kurie bandė visus įtikinti, jog yra nepriklausomi.
- Здесь, - baryga ištiesė ranką su maišeliu. Maišelis, kuriame slypėjo visi gyvenimo džiaugsmai. Ir dabar jie buvo skirti Setui.
- Спасибо, - Setas iššiepė savo baltut baltutėlius dantis, atidavė „uždirbtus” pinigus ir dingo.

Nusipirkau laimę. Tikrų tikriausią laimę. Tokią, kurios kaina susijusi su sielos pardavimu. Bet man tai nerūpi. Ir žinoma, kam gi tai gali rūpėti?

Ir vėl namai, barakai, parduotuvės, žmonės. Tik šį kartą kvėpavimas buvo ramus. Ir veide matėsi šypsena. Setas pajuto menką vibravimą ant šlaunies. Telefonas. Per dažnai skraidydamas savo pasaulyje jis pamiršo, jog tokį turi.

- Setai… Pasiimk mane… - merginos kvėpavimas buvo lėtas, balsas išvargęs. Ji taip lėtai dėliojo žodžius, regis pamiršdama, jog reikia kalbėti.
- Kas tau? Kur esi? - jis kelias minutes laukė atsakymų, kol suprato, jog telefonas išsikrovė.