2.

- Mažute, užteks dažytis, žinai juk daug laiko neturim. Ryte Joe prašys minimum 500, o mes turime tik vieną naktį, - Boni jau vilkosi odinę striukę.

Kvaila ir beprasmė civilizacija. NIekuom nepatenkinti žmonės, net nebandantys išpirkti kaltės. O tarp jų aš - nieko netikinti. Jau seniai. Ar įmanoma taip ir nepajausti nieko prasmingo per visą savo sušiktą gyvenimą? Visiškas mėšlas.

- Ach, koks skirtumas. Jie net nežiūri į mūsų veidus, svarbu neintelektuali kalba ir jokių jausmų neparodanti mimika. Visiškas pochuizmas, - Lulu susivėlė ir susipurškė laku plaukus. Keista, bet niekada nenešiojo ir nenorėjo nešioti peruko. Kaip kitos daro. Niekada nebuvo nieko nuo ko slėpti. Neturėjo nuo ko. Jai būtų visiškai nusispjaut, jei jos nuotrauka atsidurtų ant žurnalo viršelio su antrašte - didžiausia KALĖ, kurią gali rasti ant šios žemės.

Boni nusitempė už rankos Lulu į gatvę. Lulu sustabdė. Minutėlei.
- Kaip manai, mes robotai?
- Lulu, nenusišnekėk, mes nieko kito nemokam. Taip jau yra taip jau bus,nuo kada tai pasidarė taip svarbu?
- Ne, nesvarbu man. Visiškai nesvarbu. PO VELNIŲ.

- Merginos, tokios jaunos, dar ne vėlu išsilavinimui, gyvenimo prasmei, ir kodėl jūs taip ritatės? Žavios, švytinčios gyvastimi… - Vidutinio amžiaus vyras praėjo kalbėdamas su savimi ir žiūrėdamas į Boni ir Lulu.
- Duočiau tau už 50 tai nedvejodamas įkištum, va kame problema, - Lulu spjovė kažkur į jo pusę. Ir atsisėdo prie gatvės.

Pasaulis nepriklauso jums, kvaili verslininkai ir sekretorės, kaukšinčios savo aukštakulniais kitiems ant galvų. Kiekvienas mes turim savo vietą. Čia manoji. Aš atvira visiems, nes man taip liepė Dievas. Kvailys jis paskutinis, bet liepė.

Prie Lulu sustojo automobilis. Ji įsidėjo vieną tabletę į burną ir įsėdo į mašiną.

Ak. Ir maldauju kaip kokia nesveika tokiu metu Dievo. Kad leistų verkti. Ar nusikeikti bent kartą.