14.

Tuščia gatvė. Taip šlykščiai tuščia ir Lulu. Kaip išspjauta iš burnos nereikalinga bakterija. Atsiduodanti nuovargiu ir vienišumu. Prostitučių būna skirtingų rūšių: vienos mėgaujasi seksu ir yra bukos nimfomanės, kitos dirba ir beprotiškai kankinasi - yra jautrios, bet priverstos čiulpti seniems verslininkams, o paskutinė rūšis, kaip ir Lulu, nežino ką čia daro, norėtų žinot. Galvojančios, bet TIK galvojančios, maištaujančios giliai širdį, bet tuščiais veidais vis dar tikinčios, kad yra ne tik bejausmis dulkinimasis.

Lulu aukštakulnis lūžta, kaip ir jos savitvarda, ji trenkiasi į stulpą, nusiima aukštakulnius, tranko juos į stulpą ir susigūžta prie stulpo. Lūžo. Sulūžo. Palūžo.

Garsūs žingsniai, kurie pasigirsta gatvėje ir perskrodžia visus savo šaltumu. Visus, kurių nėra. Vaikinas skubiai skinasi kelią ir pamato ją - tą pačią, kurią buvo sutikęs. Tą pačią, su kuria jau kalbėjo. Tą pačią, su kuria nieko nedarė.

- Lulu?..

- Atleisk, nedirbu dabar...

Net nepažiūrėjo, kas. Lulu neberūpėjo, ji tiesiog norėjo, kad dabar sudegtų. Iš vidaus, visa, kiekvienas organas. Kad nebemąstytų ir nebejaustų.

PRAŠAU. DABAR

< Ta kalė (o gal nevertėtų jos taip vadinti? juk net nedarėm nieko) net nekreipia į mane dėmesio! Kaip ir galvojau pačioje pradžioje - pasikėlusi. >

Setas paspiria skandinę ir ji su trenksmu atsimuša į Lulu kojas.

- Čia aš, Setas.

- Malonu , Setai.

Neatsisuka tik palinkčioja galva.

(Kodėl negaliu bent paverkti ir keiktis ramiai KODĖL)

- Nepameni manęs? - vaikino veido raumenys įsitempia ir net to nenorėdamas jis susiraukia.

Susiima už galvos ir pakelia akis. Užtinusias, apverktas, pamačiusi susigėsta ir nudelbia akis.

- Pamenu, užmiršau padėkot..

Vaikinas kiek susinepatogina tik dabar supratęs, kaip Lulu atrodo.

- Dėkoti nereikia. Viskas gerai? - jam pasidaro pikta, kad to paklausia. "Viskas gerai?", po galais! Tai bene kvailiausias jo žinomas klausimas.

- Kvailas klausimas, - šypteli iš paskutinių jėgų. - Žinai, tokioms, kaip aš. Gerai nebūna, gerai būna tik kai užmiegi, kai nebekvėpuoji, kai nebejauti, kai nebegalvoji...

Užsiciklina, ir pastebėjusi, kad per daug kalba užtilsta.

- Maloniai prašau tęsti, - Seto veidą papuošia jo šypsena. Ta šypsena, kuria jis apdovanodavo tik vertus žmones.

- Gal prisėsk tada, aš nelabai su kuo šneku, taigi galiu ilgai neužtilti...

Lulu veida nušvinta šypsena. Šiek tiek. Mažytė. Bet natūrali, kuri beveik niekad nepasirodo.

- Tau pasisekė, kai tik būnu šalia tavęs, esu pasiruošęs išklausyti, - Setas atsisėda šalia, sukryžiuoja kojas i prisidega cigaretę, - nori?

- Visad, - linkteli ir pažiūri į akis. Prie jo ji jaučiasi kaip niekada saugi. Ne, nieko romantiško. Tiesiog, jai labai trūksta saugumo..

Prisidega ir nusivalo ašaras.

- Kvailute, išsitepsi savo rankoves. Turbūt nesi įpratusi nešiotis nosinaites? Ar šiaip ką. - Trumpas juokas, kuris pasigirsta aplinkiniuose pastatuose bei gatvėse, - naaaa, pasakok, Lu. Beje, nieko prieš jei tave taip vadinsiu?

- Neee, mes tokių negaunam, iš vis be rūbų,  grimo ir cigarečių mažai ką gaunam...

Užsigalvoja minutėlėj, bet tada susipranta, kad Setas dar kažko klausė.

- Kas? aa, taip. Lu. Žinoma

- Apsaugą gaunat? Garantuotą tą.

- Aš gaunu, ir Tina. Nes daugiausiai pelno atnešėm, kitos šiaip, tik jei labai akivaizdžiai kur šalia kas atsitinka, tai atkreipia dėmesį, šiaip tai NE.

- O kaip ten viskas? Jūsų akimis žiūrint. - Seto akys sužybsi iš susidomėjimo.

- Žinai, kiekviena žiūri skirtingomis akimis. Yra tų, kurioms patinka. LABAI patinka. Vakarais ruošiasi, dažosi, laksto po visus kambarius, kartais net pačios stengiasi pasitenkint, nes neužtenka iš vyrų. Yra tų, kurios TAI daro ir dienomis verkia, kurios čia išgrūstos per prievartą, ir...

- Ir?..

- Ir esu aš... Žinai, unikali. - Nematomai nusijuokia.

- Lu, kodėl tavo gyvenimas..toks? - nejučia pasimuisto pagalvodamas apie miltelių pilnus maišelius kišenėse.

Lulu sutrinka, niekas jos TO neklausė, ji pati nežinojo tiksliai...

- Tai šeimos profesija, supranti apie ką aš...?

- O, kad aš galėčiau taip pasiteisinti.. - skardus juokas, pasiekęs Seto vidų. Tą gilumą, kurią buvo pamiršęs.

- Žinai, aš gimiau nuo tokio pat šlykštaus turtingo senio, kuriems dabar atsiduodu ir mane pagimdė tokia pat šlykšti kalė, kokia aš tapsiu už trisdešimties gal metų... Tokį gyvenimą man įbruko.

- Bet tai nereiškia, kad turi būti tokia, kokia buvo tavo motina. Tuo vaikai ir įpatingi, kad stengiasi nebūti tokie, kokie buvo jų tėvai. Ir nesvarbu, kad tam prieštarauja jų prigimtis, ar dar kas, - Setas susiraukia, - Po galais, jei viskas būtų taip, kaip sakai, tuomet turėčiau vaikščioti su kvailais pilkšvais kostiumais, kurių nekenčiu. Ir privalėčiau nekęsti visų aplinkinių, o labiausiai - savęs. Tokio, koks tapau. Nejaugi tai gyvenimas?

- Žinai, mirę tėvai palieka ne tik savo istorijas, bet ir savo skolas...- Nužvelgia visą gatvę ir prigesina cigaretę.

- Kodėl pasiduodi net nepradėjusi kovoti? Nesuvokiu to. Juk neatrodo, kad esi iš tų "pasiduodančių".

- Aš visą gyvenimą dirbau čia, neturiu jokio išsilavinimo, į jokį darbą manęs nepriima, nes savadautojas pasirūpina tuo, buto kitur išsinuomot negaliu, nes pinigų neturiu, artimųjų neturiu, neturiu draugų. Ir niekuo nebetikiu. Ir nepasitikiu. Ir pati dabar po šitų žodžių savim pasišlykštėjau. - Spjauna į šaligatvį. - Aš visuomenei esu niekas, kaip ir visuomenė man.

- O žinai, mes panašūs..

- O žinai, tu tikriausiai vienintelis žmogus šitam pasauly, ant kurio nenorėčiau nusispjaut, - šypteli. Nežymiai.

Atvažiuoja mašina. Tiuninguota. Lulu ją iškart atpažįsta.

<šlykštynė, nuo jo niekur nepasislėpsi>

- Ką čia blet dirbi su šituo? Nečiulpi? Tai valink staigiai namo arba per priievartą partemsiu, man pinigų reikia, o ta šliūcha draugų ieško.

Setas nežymia ir švelniai, bet pakankamai stipriai suima Lulu ranką.

- O tu kas toks?

Lulu susitraukia, ašarotos akys atsisuka į Setą ir ji paleidžio jo ranką.

- Setai,man eiti... reikia...

- Viskas bus gerai? - jo tylus balsas skamba užtikrintai ir saugiai.

Lulu šiaip ne taip išspaudžia šypseną.

- Manim rūpintis nereikia. Bet ačiū, Setai. - Jo vardą ištaria taip, lyg iš paskutiniųjų stengtųsi išlaikyti burnoje kiekvieną raidę.

Savadautojas ištempia ją už rankos į mašiną, ir trenkia durimis klykdamas. Lulu išvažiuoja žiūrėdama pro stiklą į Setą.

Vaikinas susiraukęs pakyla nuo elfalto ir spiria skardinę link mašinos, o ji dingsta nakties tamsoje.

- Na ir naktelė..