11.

Seto akyse vaizdas susiliejo. Vos trejetas išgirstų žodžių, bet jie sugebėjo išmušti iš pusiausvyros.


Pasiimti? Iš kur pasiimti? Kas nutiko? Iš kur man žinoti kur ji yra?..


Vaikinas įlipo į pirmą pasitaikiusį autobusą, važiuojantį „namo“ ir greitais žingsniais nuėjo į jo galą. Geriausias galo privalumas – pavasariais bei vasaromis būna atidarytas langas, pro kurį galėdavai justi lengvą ir gaivų vėjelį. Tik šį kartą Setui ne tai buvo galvoje. Jis net nepastebėjo Džeisono su Bruk, kurie ėjo gatve.

* * *

Ei, Bruke, ką darysim? – šiek tiek išsiblaškęs tarė Džeisonas. Jo žvilgsnis lakstė iš vienos pusės į kitą, regis vaikinas baimintųsi kažką išvysti.
Net neįsivaizduoju. Setas net nežinojo, kad Milę nori „užverbuoti“. Ir išvis, pastaruoju metu Setui ji neberūpėjo...
Bruk, atsipeikėk. Aš klausiu dėl Milės, o ne dėl Seto. Juk padėti reikia JAI, o ne JAM.
Džeisonai, MUMS VISIEMS REIKIA PAGALBOS. Nejaugi nesupranti to? Gal nematai mūsų kasdienybės? – Bruk pravirko. Ašaros liejosi iš pačių širdies gelmių. Džeisonas atsargiai prisiartino ir ją apkabino.
Viskas bus gerai. Sutvarkysim viską. Nurimk, mažyt. Nurimk.

* * *

Setui išlipus iš autobuso papūtė stiprus vėjas. Žingsniai buvo lėti, kvėpavimas ramus.
..o jeigu man jos nebereikia? Arba jai manęs. Pavargau aukotis vien dėl jos. Iš pat pradžių galvoje kirbėjo mintis, kad Milė nėra verta mano svajonių. Nėra verta, kad jas pamirščiau. Vienaip ar kitaip, išgyvenčiau be jos.
Vaikinas taip greit apsisuko aplink, kad šalia esantys žmonės jį pervėrė ūmiais žvilgsniais. Tik jie nežinojo, jog Setui tai nerūpi. Nei truputėlį. Jam neberūpėjo aplinkiniai. Šiuo metu Setui reikėjo tik vieno dalyko. IŠSIGELBĖJIMO. Nuo pačio savęs. Nuo praeities. Nuo visko.